Vis daugiau besislapstančių nuo okupacinės kariuomenės vyrų rinkosi miškuose. 1944-ųjų rudenį jau buvo suformuotas partizanų būrys, vienijęs 85 gretimų kaimų vyrus, šventai pasiryžusius iki paskutinės akimirkos kovoti už Lietuvos laisvę ir gimtuosius namus. Būriui ėmėsi vadovauti karininkas Balys Vaičėnas, vėliau - Juozas Streikus ir Balys Pupeikis. Partizanai rimtai ruošėsi žiemai: netoli malūno Antazavės šile įsirengė bunkerį, išsikasė aplinkui apkasėlius gynybai, apsirūpino ginklais. [...]

[...]

Natalija Pupeikienė žavi ne kiekvienai moteriai būdinga drąsa. Ne kiekvienas anų dienų liudytojas viską išdrįsta pasakyti, tokie įgąsdinti mūsų žmonės: daugelio atvirumą sulaiko abejonė - o gal ir vėl... pasikartos kalėjimai ir tremtys? Tačiau ši moteris tikrai buvo verta tapti bebaimio Lietuvos karininko žmona. Ji neslepia ašarų, kai pritrūksta žodžių skausmui nusakyti, ji nesulaiko šypsenos, kuri padeda paslėpti nervingą virpulį, prisiminus praeitin nubėgusias išsiskyrimo ir kančių dienas. Jos vyras, Balys Pupeikis, išėjęs į mišką 1944-aisiais, buvo energingas vyras, niekada nepraradęs geros nuotaikos ir savitvardos, garsėjęs galingu balsu, mokėjęs daugybę dainų, kurios jam padėjo ištverti Kolymos lagerį su baisiuoju skyriumi AB-62, kur pasmerkti lėtai mirčiai Lietuvos karininkai kasė auksą: ne savo Tėvynės auksą, ne sau...

Paklausykime Natalijos Pupeikienės:

- Gerai atmenu, kai Balio tėvų sodyboje susirinko kaimo jaunimas ir tarėsi, ką daryti? Į mišką juos varyte varė prasidėjęs vietinių maskolių plėšikavimas ir tarybinės okupacijos žiaurumai. Ne vienas tuomet dar galėjo pabėgti į užsienį. Galėjo išvažiuoti ir Balys Pupeikis.

Tačiau ir pats nesiskubino bėgti, ir bendraamžius sulaikė, pasiryžo: gins Tėvynę. O čia dar „Amerikos balsas“: pakentėkit, eikit į miškus, išvaduosim. Vaduoja.

Iki šiandien... Tačiau tada „vaduotojais“ ir „Amerikos balsu“ dar šventai tikėjo jaunuoliai. Palinkę prie radijo aparatų, gaudyte gaudė kiekvieną žodį eteryje ir kaip priesaiką vieni kitiems kartojo: „Amerika neleis mūsų okupuoti“. Amerika viską leido. Kas galingesnis, kas daugiau žemę ir žmogų žudančio atomo sukaupė - to tiesa, to ir galia. Bet... nekaltinkim dėl žuvusių Lietuvos vyrų „Amerikos balso“. Ar būtų mūsų vyrai ėję į miškus, jeigu „Amerikos balsas“ būtų tylėjęs? Žinoma, būtų ėję ir gynęsi. Nes mums visiems Tėvynė tik viena ir namai vieninteliai čia, Lietuvoje.

[...]

Balys nebėgo į Ameriką - tą pažadėtąją žemę, į kurią ir dabar veržiasi ne vienas. Jis liko Lietuvoje. Pats suorganizavo bendraminčių būrį, vadovavo jiems, o paskui jau ir vadovybės įteisintu partizanų būrio vadu buvo, turėjo slapyvardį - Tauras. Jam padėjo seserys Bronė (slapyvardis Birutė) ir Valytė (slapyvardis Vaidilutė) Pupeikytės. Kartu su Baliu išėjo į mišką ir Lukošiūnų šeimos vyrai ir moterys. [...]

Taip susiklostė aplinkybės, kad man tuo neramiu metu teko išvažiuoti ir apsigyventi Kaune. Ten buvo saugiau. Tačiau mane greit areštavo ir apie vyrą aš ilgus metus nieko nežinojau. [...]

[...] Valytę Pupeikytę - Vaidilutę stribai išrengtą nuvežė į Antazavę ir paguldė aikštėje šalia dar dviejų nukautų partizanų: Antano Tumėno ir Antano Stundžios. Tuomet Balys Pupeikis buvo Latvijos miškuose. Kai jam pranešė, kad jo sesuo guli nušauta Antazavės turgaus aikštėje, Balys pakėlė savo vyrus sesers kūno vaduoti. [...] Antazavės stribai, matyt, nugirdo, jog Balio Pupeikio vyrai ateina, nes labai greit jų būstinė ištuštėjo. Partizanai, atėję į Antazavę, jau nerado nei stribų, nei nukautųjų kūnų. [...]

[...]

Balys Pupeikis, neradęs sesers kūno, sugrįžo į Latvijos miškus. Partizanavo iki 1953 metų. Jį suėmė sausio mėnesį netoli Eglainės. Būdamas bunkeryje, jis rašė savo ir viso būrio veiklos dienoraštį. Ne vieną sąsiuvinį buvo prirašęs. Supratęs, jog yra apsuptas, norėjo susisprogdinti, bet... granatos kapsulė buvo sudrėkusi ir nesprogo: jį suėmė gyvą.

- Ilgai kankino Balį Šiaulių saugume, - pasakoja žmona. [...] - Ką iškentė, tą ir papasakojo man Balys, kai po ilgų išsiskyrimo metų mes vėl susitikome. Ko tik su juo nedarė! Suriša rankas, kojas ir ridena laiptais iš trečio aukšto žemyn. Nuridena iki laiptų aikštelės - tada apspardo ir vėl ridena. Tokį sumuštą, sudaužytą, virve suveržtomis, pamėlusiomis rankomis jį gaivindavo kameroje kiti kaliniai. Atrišdavo, masažuodavo. Paskui, kai nieko neįstengė išgauti, neprivertė nusižeminti, nei pasigailėjimo prašyti, nuvežė jį į mišką, sukūrė laužą ir, pastatę surištą ant laužo, gyvą degino. Sudegė batai, susvilo kojinės, iš kojų ėmė sunktis vanduo, o jis tylėjo... Kol neteko sąmonės. Po šitos egzekucijos jis jau galėjo atsakinėti į tardytojų klausimus tik klūpodamas. Ilgai nesugijo apdegintos kojos. Į tardymus jį jau nešdavo paklodėje, tardydavo klūpantį, mušė per galvą.

- [...] Kai mano vyrą tardė, vertėju buvo dabar garsus rašytojas Vytautas Petkevičius. Tikriausiai saugumiečiai patys netikėjo, kad Balys išlaikys kankinimus, liks gyvas ir dar kam nors iš artimųjų papasakos, kaip su juo buvo elgiamasi. Tada Vytautas Petkevičius liepė Baliui neprieštarauti, atiduoti ginklą ir Lietuvos kario uniformą, kurią Balys labai brangino ir buvo paslėpęs pas žmones. Gal gailėdamas mano vyro, o gal gerai žinodamas, kas jo laukia, Vytautas Petkevičius įtikinėjo, jog būtina viską prisipažinti. Sakė, saugumas vis tiek viską apie visus žino ir tylėjimas nė vieno neišgelbės, tik sveikatą atims. Tada busimasis rašytojas (ne vienas, tarnavęs saugumui po karo, tapo rašytoju) ir pasiėmė Balio bunkeryje rašytus dienoraščius, paaiškinęs, jog... „Tave vis tiek sušaudys, o dienoraščius aš gal išsaugosiu ir kam nors panaudosiu.“ Balys sutiko: „Darykit kaip norit...“ O ką jis dar galėjo atsakyti? Kuo galėjo pasitikėti? Tik uniformos, kurią saugojo nuo karo mokyklos laikų, ir ginklo Balys neatidavė. Neprisipažino, kur slepia. Gaila, uniforma taip pat dingo. Neišsaugojo žmonės, kuriems buvo patikėta. Nieko nekaltinu... Juk ir už tą uniforminį rūbą galėjai Sibirą pamatyti. Žiaurūs kankinimai Šiaulių saugume baigėsi teismu. Balį nuteisė 25 metus kalėti. Iš Šiaulių jį išvežė į Vilnių, paskui - į Maskvą, o iš ten - į Kolymos katorgininkų lagerį, iš kurio sugrįžo tik vienas kitas, turėjęs labai stiprią sveikatą žmogus. Dauguma ten ir palikdavo gulėti: svetimoje, „auksinėje“ Kolymos žemėje.

Balys Pupeikis neturėjo likti gyvas: buvo mokęsis Marijampolės karo mokykloje, gavęs leitenanto laipsnį, gerai žinojo karo mokslo pagrindus, buvo įžvalgus strategas. Jis dalyvavo Antazavės mūšyje, kuris baigėsi gana gausios rusų armijos ir stribų pralaimėjimu, jam vadovaujant stribus sumušė Kūdrų miške. Suprantama, kad šitoks žmogus neturėjo likti gyvas, saugumiečiams reikėjo jį sunaikinti.

[...] Grįžau 1960 metais rugpjūčio mėnesį į Lietuvą. Tada jau gavau ir pirmuosius laiškus iš Balio. Jis tuo metu buvo Magadane, plovė auksą, dirbo kolūkyje, kentėjo badą Mordovijos lageriuose. Kad kaliniai nesusidraugautų, kad būtų vienas kitam svetimi svetimiausi, juos dažnai kilnojo iš vieno lagerio į kitą. [...]

Grįžo Balys Pupeikis po penkiolikos metų, be teisės gyventi Lietuvoje. Nuvažiavo pas seserį ir mamą, paskui paslapčiomis pas žmoną. [...]

- Sugrįžo Balys netekęs sveikatos, bet išlaikęs dvasios tvirtybę, ir mes labai gerai gyvenom, nors ir trukdė nuolatinė saugumiečių akis. Trejus metus neleido Baliui apsigyventi Kaune, nors aš jau turėjau butą, neleido jam net įsiregistruoti. Mes nieko nepaisydami gan dažnai susitikdavom per tą laiką, kol jis gyveno Latvijoje. [...]

Toks Lietuvos karininko, partizano Balio Pupeikio likimas jo žmonos akimis. [...] Nelemta buvo Baliui Pupeikiui pačiam pamatyti iškeltą trispalvę Gedimino kalne. Tą dieną, 1988 metų spalio 8-ąją, jis mirė. Kauno klinikų chirurgas Arvydas Danilevičius atėjęs jam pasakė: „Laikykis, Baly, šiandien iškelta vėliava Gedimino pilyje, rytoj iškelsim ir Kauno karo muziejuje“. Balys nusišypsojo, o iš akių nuriedėjo dvi didelės ašaros, kalbėti jis jau neįstengė, tik tiek tepasakė: „Ačiū Dievui, pagaliau sulaukėm...“ Po valandos jo sveikata smarkiai pablogėjo. Mirė.